Vilniaus bendruomenių asocijacijos ir Lietuvos VBS veikla

[Rimantas]

VILNIAUS BENDRUOMENIŲ ASOCIACIJA
Kodas 302329549; Vykinto g. 5, LT-08115, Vilnius; Tel. 8-5 2731490, mob. 861490030 el.paštas:danai@takas.lt


PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
2009 07 21

Suteikti savivaldą seniūnijoms, miestams ir miesteliams

Trečiadienį (liepos 22 d.) 12 val. Vilniaus savivaldybės Kolegijos salėje įvyks Vilniaus bendruomenių asociacijos ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos narių susitikimas. Susitikimo metu bus pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir parengtas kvietimas visoms Lietuvoje veikiančioms bendruomenių organizacijoms vienytis, siekiant realios vietos savivaldos Lietuvoje. Kartu bus pagarsintas atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas Ramūnas Navickas atkreipė dėmesį, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pirmose savo viešose kalbose minėjo atotrūkį tarp vietos valdžios ir žmonių. „Prezidentės inauguracijos iškilmėse kartu su ja džiaugėmės čia dalyvavusių Lietuvos miestų ir miestelių vėliavnešių eisena. Tačiau šios vėliavos tėra gražus atributas. Mūsų miestai ir miesteliai šiandien neturi realios savivaldos. Todėl atviru laišku kreipiamės į Prezidentę, prašydami padėti ją įtvirtinti Lietuvoje, siūlydami būtinas reformas“, - sakė jis.
„ Manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį, įteisinant seniūnijų savivaldą. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti. O juk iki naujų savivaldos rinkimų nebeliko nė dviejų metų. Deja, galim tik prognozuoti, jeigu vietos savivalda Lietuvoje nesikeis, žmonių nusivylimas valdžia ir jos institucijomis didės, o į savivaldybių tarybų rinkimus žmonės paprasčiausiai neis. Viliamės, kad pats laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais“, - kalbėjo Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkė Danutė Jokubėnienė.

Kontaktams
861490030

[Rimantas]

Nr.........
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui
2009 06 16
Vilnius



DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2960




Susipažinę su teikiamu įstatymo projektu, raginame nepritarti jam. Manome, kad Lietuvai reikalinga esminė Vietos savivaldos reforma, kuri leistų įgyvendinti realų visuomenės dalyvavimą ir atstovavimą savivaldoje.
Nors šiuo projektu, atrodytų, įvykdomos Konstitucinio teismo sprendimo nuostatos, tačiau dabar egzistuojančios ir visuomenės nepasitenkinimą keliančios vietos savivaldos situacijos jis nepakeičia – savo atstovų savivaldybėse gyventojai neturės. Šiandien rimčiausia vietos savivaldos institucijų problema – menkas jų legitimumas. O tai lemia esama proporcinė rinkimų sistema, kuri atima iš vietos bendruomenių ir kaimo seniūnijų gyventojų teisę turėti savo atstovus savivaldybių tarybose.
Skirtingai nei Vakarų Europoje ir postkomunistinėse Vidurio Europos šalyse, pripažįstančiose savivaldos teisę ir veikimo bei iniciatyvos laisvę mažoms teritorinėms bendruomenėms, Lietuvoje teritorinė administracinė reforma neįteisino savivaldos žemiausiame teritoriniame lygmenyje – seniūnijose. Todėl, kaip visuomenės atsakas į tai ėmė masiškai kurtis teritorinės vietos bendruomenės. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.
Lietuvoje veikiančios Savivaldos decentralizacija yra pribrendusi, o siekiant veiksmingos vietos savivaldos Lietuvoje reikia iš esmės keisti esamą modelį. Esame įsitikinę, kad atėjo laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais, o ne vien partijos galios siekimu.
Siūlome:
1. Pereiti prie 2 pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais.
2. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą, perduodant jų kompetencijai kultūros ir švietimo paslaugas, socialinę rūpybą ir pan.
3. Būtina įstatymais ir praktika sustiprinti vietos gyventojų dalyvavimą savivaldoje. Seime piliečiai gali tiesiogiai teikti pasiūlymus ir pastabas teisės aktams, o įtakoti savivaldybių sprendimų – ne, tauta referendumu gali priimti įpareigojančius sprendimus, o savivaldybių gyventojai – ne ir t.t.
4. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos ( kaimo vietovių, didžiųjų miestų).
5. Sudaryti darbo grupę, kuri parengtų esminę savivaldos reformą Lietuvoje, apsispręstų dėl rinkimų modelio, o projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tai padaryti nedelsiant, nes iki rinkimų liko dveji metai.

Jei paaiškėtų, kad Lietuvoje nėra politinės valios rimtai vietos savivaldos reformai, tada siūlome bent įteisinti mišrią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą.
Deja, galim tik prognozuoti, jeigu vietos savivalda Lietuvoje nesikeis, žmonių nusivylimas valdžia ir jos institucijomis tik didės, o priėmus teikiamą įstatymo projektą, gyventojai paprasčiausiai į Savivaldybių tarybų rinkimus neis, o save gerbiantys piliečiai kandidatais į tarybos narius nesikels.



Pirmininkė Danutė Jokubėnienė

[Rimantas]

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

DĖL VIETOS SAVIVALDOS SITUACIJOS LIETUVOJE 2009 07 22


Džiaugėmės Jūsų inauguracijos iškilmėse dalyvavusių Lietuvos miestų ir miestelių vėliavnešių eisena ir Jūsų pagarba jiems. Tačiau šios vėliavos tėra gražus atributas. Šiandien mūsų miestai ir miesteliai neturi realios savivaldos. Prašytume padėti įtvirtinti ją Lietuvoje.
Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybė¬se. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog yra unitarinio pobūdžio valstybė Europos Sąjungoje, turinti tik vieno - subregioninio - lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame decentralizuodami valdžią ir kurda¬mi pilietinę visuomenę.
Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vie¬tos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano, jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti nors kiek reikšmingesnės įtakos savivaldybių sprendimams. Todėl kaip ir sovietiniais metais, nuotolis tarp vietos valdžios ir piliečių išlieka didelis. Lyginant su kitomis pokomu¬nistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Situacija jau tampa grėsminga.
Manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta, nors iki naujų savivaldos rinkimų nebeliko nė dviejų metų. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti. Viliamės, kad pats laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais, o ne vien partijos galios siekimu.
Lietuvoje būtina įveikti pagrindines kliūtis savivaldai stiprinti. Tam reikėtų:
1. Pereiti prie 2 pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Tik seniūnų ir merų rinkimai, esant dabartinei savivaldos sistemai, egzistuojančių problemų neišspręs. Skirtingai nei Vakarų Europoje ir postkomunistinėse Vidurio Europos šalyse, pripažįstančiose savivaldos teisę ir veikimo bei iniciatyvos laisvę mažoms teritorinėms bendruomenėms, Lietuvoje teritorinė administracinė reforma neįteisino savivaldos žemiausiame teritoriniame lygmenyje – seniūnijose. Vietoj panaikintų sovietinių apylinkių įteisintos seniūnijos tapo tik savivaldybės administra¬cijos struktūriniais padaliniais. Kaip visuomenės atsakas į neuž¬baigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos seniūnijose stygių, Lietuvoje masiškai ėmė kurtis vietos bendruomenių organizacijos. Tai vėlgi unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs užsienio mokslininkų dėmesį ir jiems keliantis nuostabą. Manome, kad būtina atstatyti iškreiptą situaciją. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama, būtų jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.
2. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Tolimesnėje perspektyvoje Lietuvos seniūnijos, kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu "merdinčių“ miestelių (tarpukario valsčių cen¬trų) ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.
3. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos ( kaimo vietovių, didžiųjų miestų).
Vakarų demokratijose galima aptikti įvairių vietos savi¬valdos institucinių modelių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sąmoningai kuriamos institucinio pliuralizmo galimybės. Antai Jungtinėje Karalystėje numatomi šeši instituciniai vietos valdžios sudarymo modeliai - kiekviena savivaldybė gali rinktis tą, kuris jai atrodo tinkamesnis. Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir ne¬tiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeis¬ti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.

Manytume, kad būtina greičiau sudaryti darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, o ši projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje tikrai yra. Esame ir mes pasirengę aktyviai talkinti.
Jei visgi paaiškėtų, kad Lietuvoje tokios politinės valios rimtai vietos savivaldos reformai nėra (laiko iki rinkimų liko nedaug), tada prašytume bent šiems rinkimams savo autoritetu palaikyti mišrios savivaldybių tarybų rinkimų sistemos idėją. Toks projektas, palaikant visuomenei, jau buvo įregistruotas prieš 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimus.
Šiuo metu Seime yra parengtas Lietuvos respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XP-2960). Manome, kad juo tik formaliai vykdomos Konstitucinio teismo sprendimo nuostatos dėl piliečių galimybės dalyvauti rinkimuose ne partijų sąrašuose. Iš esmės dabar egzistuojančios ir visuomenės nepasitenkinimą keliančios vietos savivaldos situacijos jis nepakeis. Paliekant siūlomą proporcinę rinkimų sistemą - gyventojai savivaldybėse savo atstovų vėl neturės. Esant tokioms didelėms savivaldybėms Lietuvoje vietos valdžia taip ir liks nutolusi nuo gyventojų.

Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkė Danutė Jokubėnienė

Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas Ramūnas Navickas

[Rimantas]

Kauno bendruomenių centrų asocijacijos kreipimasis.

ĮŽANGA Kaunas, 2010 01 14

Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybė¬se. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog yra unitarinio pobūdžio valstybė Europos Sąjungoje, turinti tik vieno – subregioninio (savivaldybės) – lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame decentralizuodami valdžią ir kurda¬mi pilietinę visuomenę.
Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vie¬tos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano, jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti nors kiek reikšmingesnės įtakos savivaldybių sprendimams. Todėl kaip ir sovietiniais metais, nuotolis tarp vietos valdžios ir piliečių išlieka didelis. Lyginant su kitomis pokomu¬nistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Situacija jau tampa grėsminga.
Manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta, nors iki naujų savivaldos rinkimų nebeliko nė dviejų metų. Mokslininkų, inteligentijos,bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti. Viliamės, kad pats laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais, o ne vien partijos galios siekimu.

KAUNO BENDRUOMENIŲ CENTRŲ ASOCIACIJOS POŽIŪRIS:
KOKIA TURĖTŲ BŪTI SAVIVALDA LIETUVOJE?

1. Pereiti prie 2 pakopų savivaldos, įteisinant tiesioginius seniūnų ir seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Kandidatais turėtų būti konkrečios seniūnijos gyventojai.
2. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros, švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Šioms funkcijoms atlikti turėtų būti skiriamas atitinkamas finansavimas.
3. Mišrios rinkimų į savivaldybių tarybas sistema. Rinkimuose kandidatus galėtų siūlyti ne tik partijos, kvotos tarp partinių sąrašų ir pagal teritorijas (seniūnijas) renkamų kandidatų galėtų būti kaip LRS rinkimuose. Stebime politikų karštas diskusijas dėl tiesioginių merų rinkimų ir merų santykio su savivaldybės taryba ir manome, kad šiame valstybės vystymosi etape pakaktų ir savivaldybės taryboje išrinkto mero su dabartinėmis funkcijomis.
4. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos (kaimo vietovių, didžiųjų miestų).
Manytume, kad būtina greičiau sudaryti darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, o ši projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje tikrai yra. Esame ir mes pasirengę aktyviai talkinti. Didžiąją dalį šių pasiūlymų esame aptarę ir su Vilniaus bendruomenių asociacija, ir su Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga.
Kauno bendruomenių centrų asociacijos tarybos pirmininkas Ramūnas Navickas

[Rimantas]

Straipsniai atspindintys šios dienos Lietuvos gyventojų bendruomenių nuotaikas ir pokyčių galimybes.

http://cl1.balsas.lt/naujiena/188155/vi ... nas-tarnas
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... alia/26672

[Rimantas]

Kulakauskas: per 20 metų Lietuvoje savivalda neatkurta (9)

2010-02-16 17:09
Liepa Pečeliūnaitė | Alfa.lt
A+ A–
Lietuvos Respublikos vėliava

Tomo Černiševo nuotr. (Alfa.lt)

Nuo pat Lietuvos valstybės kūrimosi pradžios buvusi stipriausia valstybės valdymo grandis – savivalda buvo sužlugdyta sovietmečiu taip ir nėra iki galo atkurta šiandien, kai Lietuva ruošiasi švęsti nepriklausomybės dvidešimtmetį. Taip mano istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas. Anot jo, norint atkurti veikiančią savivaldą, būtina kurti kaimynijas – mažutes piliečių bendruomenes ir suteikti joms tiek politinės, tiek ekonominės galios svertų.

Sovietmečiu jungė kolūkiai

„Lietuva yra viena iš dviejų pokomunistinių ES valstybių, kita mūsų kaimynė Latvija, kuri išeidama iš komunistinio valdymo sistemos ir tapdama liberalios demokratijos bei atviros rinkos ekonomikos valstybe, neįvykdė normaliam demokratijos ir vietos savivaldos funkcionavimui būtinos administracinio – teritorinio suskirstymo reformos. Ir pasitenkino iš sovietmečio paveldėta administracinio – teritorinio suskirstymo sistemos modifikacija, kurią turime iki šiol“, – Seime surengtoje konferencijoje sakė A. Kulakauskas.

Anot jo, savivalda – seniausia pasaulyje žinoma viešųjų reikalų sprendimo forma Lietuvoje turėjo labai gilias šaknis, tačiau sovietmečiu iš esmės buvo beveik sužlugdyta.

„Negalima sakyti, kad bendruomenių tradicija sovietmečiu buvo nutrūkusi 100 proc, bet ji buvo įvilkta į kitas formas. Sovietiniais laikais vietos savivaldos mieste išvis nebuvo, o kaime jos funkcijas atliko kolūkiai. Galima būtų pasakyti, kad kolūkių pirmininkų žmonos dažnai ir būdavo tuometinės „savivaldos“ pirmininkės“, – šypsojosi A. Kulakauskas.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuva beveik nereformavo sovietmečiu suformuoto teritorinio skirstymo ir todėl prarado galimybę sukurti veikiančią savivaldą.

„Ko gero, šiuolaikinei Lietuvai toks teritorinis skirstymas, neatsižvelgiant nei į istorinius, nei į kultūrinius, nei į ekonominės galios kriterijus visiškai nepakankamas. [...] Dabartinė politinio – teritorinio valdymo sistema, akivaizdu, kad yra nepalanki demokratijos, savivaldos ir pilietinės visuomenės judėjimui, socialinio teisingumo palaikymui, racionalios regioninės politikos formavimui ir vykdymui. Užtat buvo ir yra palanki privatizacijos virsmui prichvatizacijai, oligarchinio valdymo tencencijų kūrimuisi ir korupcijos klestėjimui“, – įsitikinęs istorikas.

Tarybos nepriklausomos nuo rinkėjų

Šiuo metu ir plotu, ir gyventojų skaičiumi savivaldos rinkimų apygardos Lietuvoje yra vienos didžiausių ES, o istorikas mano, kad savivalda turėtų būti dviejų lygių – pirmasis jų būtų siauresnis negu apima miesto rajonas, antrasis – didesnis už dabar naikinamas apskritis.

Ydingas teritorinis Lietuvos padalijimas, anot istoriko, tampa kliūtimi ne tik efektyviai savivaldai, bet ir aukščiausios valstybės valdžios reformų įgyvendinimui.

„Visos reformos, įskaitant policijos, ugniagesių, medicinos, švietimo įstaigų optimizavimo, kenčia dėl to, kad nėra normalios adminitracinio – teritorinio suskirstymo sistemos. Kiekviena žinyba dabar tampo savo paklodes į vieną ar į kitą pusę.

Tai yra labai svarbus dalykas ir kovai su korupcija ir su emigracija. Nėra mechanizmo veikiančio iki pačios apačios tai apie vsiias startegijas seimo ar vyraiusybės, tai yra jei ne tuščias, tai“, – teigia A. Kulakauskas.

Pasak jo, ydingą savivaldybių veiklą lemia tai, kad savivaldos rinkimai organizuojami proporcinio atstovavimo principais, o visas miestas laikomas viena rinkimų apygarda.

„Proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai savivaldybės teritorija laikoma viena rinkimų apygarda užtikrino, kad savivaldybių valdžios – tarybų – politika taptų praktiškai nepriklausoma nuo tą valdžią išrinkusių gyventojų“, – mano istorikas.

Siūlo burti kaimynijas

Anot jo, savivaldybių darbo efektyvumo ir artimumo rinkėjams neužtikrintų „technologiniai“ rinkimų sistemos pakeitimai su didesnėmis galimybėmis reitinguoti, ar balsuoti už skirtinguose partiniuose sąrašuose esančius kandidatus.

Vienintelis valdžią prie žmogaus priartinantis savivaldos reformavimo būdas, anot istoriko, dabar būtų mažų kaimynijų būrimas ir politinės bei ekonominės galios suteikimas joms.

„Būtina keisti ir įstatymiškai įtvirtinti nuostatą, kad kaimynystės ryšių siejamos vietos bendruomenės nebūtų penktas ratas savivaldos vežime, kaip kad yra iki šiol, o būtų pirminis ir pamatinis vietos savivaldos elementas. Nemanau, kad ji gali spręsti visus reikalus, bet be jos vietos savivalda – nei seniūnija, nei savivaldybė – negalėtų spręsti jai rūpimų klausimų. Ar atliekų fabrikėlį, ar šiukšlyną, ar kalėjimą statyti reikėtų derinantis su bendruomenėmis, kompensuojant jos nepatogumus, o ne primesti“, – įsitikinęs istorikas.

Anot jo, be vietos bendruomenių, savivalda yra ne savivalda, o vietvalda – vietos valdžia, bet ji nesavarankiška, ji pseudosavivalda.

[Rimantas]

Labai svarbi naujiena Lietuvos gyventojų bendruomenėms.
2010 m. kovo mėn. 27d. Kaune bus steigiama "Nacionalinė vietos bendruomenių organizacijų sajunga"

Jos tikslai:

VEIKLOS PROGRAMA


Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos (toliau – Sąjungos) tikslas - koordinuoti Sąjungos narių – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų veiklą, atstovauti teisėtiems Sąjungos narių bendriesiems interesams bei juos ginti valdžios bei valdymo institucijose ar kitose organizacijose, skatinti Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų plėtrą ir tenkinti kitus vietos bendruomenių organizacijų viešuosius interesus, siekti realios savivaldos.


PAGRINDINĖS VEIKLOS KRYPTYS IR UŽDAVINIAI


1. Gerinti kaimo ir miesto bendruomenių partnerystės tinklą vietiniame ir nacionaliniame lygmenyse.
2. Organizuoti bendrus renginius, rengti bendrus projektus;
3. Atstovauti bendriesiems narių interesams valdžios ir valdymo bei kitose institucijose nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyje;
4. Siekti seniūnijų realaus savarankiškumo ir tapti formaliu valdžios institucijų partneriu siekiant realios savivaldos. Šiam uždaviniui įgyvendinti reikėtų:
Pereiti prie 2 pakopų savivaldos, įteisinant tiesioginius seniūnų ir seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Kandidatais turėtų būti konkrečios seniūnijos gyventojai.
Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros, švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Šioms funkcijoms atlikti turėtų būti skiriamas atitinkamas finansavimas.
Mišrios rinkimų į savivaldybių tarybas sistema. Rinkimuose kandidatus galėtų siūlyti ne tik partijos, kvotos tarp partinių sąrašų ir pagal teritorijas (seniūnijas) renkamų kandidatų galėtų būti kaip LRS rinkimuose.
5. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos (kaimo vietovių, didžiųjų miestų).
6. Tapti formaliu valdžios institucijų partneriu siekiant realios savivaldos
7. Pritraukti Lietuvos ir užsienio organizacijų, fondų, verslo institucijų, fizinių asmenų lėšas ar kitokį turtą bendruomeninei veiklai vystyti ir koordinuoti
8. Atstovauti bendriesiems narių interesams valdžios ir valdymo bei kitose institucijose nacionaliniame lygmenyje.

[Rimantas]

Susitikimas su Vilniaus meru V. Navicku

2010 m. kovo 6 dieną Vilniaus miesto savivaldybės meras Vilius Navickas priėmė Vilniaus bendruomenių asociacijos (toliau-VBA) atstovus: Edmundą Jakubauską, Reginą Katkevičienę, Arimantą Račkauską ir Rimantą Micką. Susitikime dalyvavo Administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Urbanavičius.
Vilius Navickas pasidžiaugė Vilniaus mieste aktyvėjančia bendruomeninių organizacijų veikla ir paprašė akcentuoti pagrindines problemas.
VBA pirmininkas E. Jakubauskas priminė, jog susitinkame antrą kartą. Jis trumpai apibūdino VBA vienerių metų veiklą ir akcentavo spręstinus klausimus.
Buvo pabrėžta Sutarties tarp Vilniaus m. savivaldybės ir VBA svarba. Nutarta ją artimiausiu metu dar kartą peržiūrėti ir pasirašyti.
Aptartas patalpų VBA suteikimo klausimas. Meras pritarė patalpų skyrimui ir pasiūlė kreiptis į Savivaldybę raštu dėl patalpų suteikimo.
Akcentuota Bendruomenių reikalų Tarybos sukūrimo svarba. Vilniaus m. meras pritarė šiam sumanymui, jeigu pateiktoje veiklos programoje bus pakankamai argumentuotas tokios Tarybos reikalingumas.
Visi susitikimo dalyviai akcentavo bendruomenių organizacijų veiklos viešinimo problemas. Meras kalbėjo apie naują Vilniaus m. savivaldybės internetinę svetainę, kurioje vietos turėtų atsirasti ir bendruomenėms. Šį klausimą derinti reikėtų su Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Rūta Dirsiene.
Buvo akcentuotas VBA bendradarbiavimas su Seniūnijomis. J. Urbanavičius pakvietė dalyvauti Savivaldybėje penktadieniais vykstančiuose seniūnų susirinkimuose.
Susitikime VBA atstovai informavo apie Kaune 2010 m. kovo 27 dieną įvyksiantį Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų forumą. Jame bus įsteigta Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga.
Susitikimo dalyviai nutarė plėsti ir stiprinti Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus bendruomenių asociacijos bendradarbiavimą visų vilniečių labui.

[Rimantas]

2010 m. kovo 30 d.

Lietuviai bando atgaivinti bendruomenių veiklos tradicijas. Tiesa, miestuose jos niekada nebuvo stiprios, tačiau laikai keičiasi: žmonės buriasi, siekdami aktyviau spręsti visuomeninio gyvenimo problemas ir patys dalyvauti kuriant valstybę. Kol kas tai nėra lengvas darbas, tačiau bendruomenių judėjimas įgauna kontūrus. Savaitgalį buvo įkurta Lietuvos vietos bendruomenių sąjunga, kuri pasiryžusi įrodyti, kad piliečių balsas Lietuvoje gali būti išgirstas.

Ar pavyks jai tą padaryti?

Sveiki,

čia tokia meninė užpaiša (chudožestvennaja zarisovka) apie šaunią mūsų kelionę:

http://vimeo.com/10585400

[Rimantas]

Apklausa: Seimo narių turi būti mažiau

© DELFI (R.Daukanto pieš.)
Parlamente turėtų dirbti ne 141 Seimo narys, kaip yra dabar, o mažiau. Tokios nuomonės laikosi 91,7 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau žmonės neturi vieningos pozicijos, koks parlamentarų skaičius būtų optimalus. Šie duomenys paaiškėjo DELFI užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovei „Spinter tyrimai“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis sako, kad žmonių noras sumažinti Seimo narių skaičių kyla iš įsitikinimo, jog parlamentarai yra tarsi veltėdžiai. Neatsitiktinai, kaip rodo įvairios apklausos, šalies gyventojai nepasitiki nei Seimu, nei partijomis.
Mažiausio Seimo narių kiekio pageidauja vyrai
Lietuvos gyventojų pasiteiravus, ar reikėtų sumažinti Seimo narių skaičių, didžioji respondentų dalis atsakė teigiamai – tokių buvo net 91,7 proc. Nekeisti Seimo narių skaičiaus sutiktų tik 4,4 proc. žmonių, nuomonės neturėjo arba į klausimą neatsakė 3,9 proc. gyventojų.
Tačiau respondentai neturėjo vieningos nuomonės, koks Seimo narių skaičius būtų optimalus. Kad parlamentarų kiekį reiktų sumažinti nuo 141 iki 120, manė 3,2 proc. žmonių, kad iki 100 – 25 proc., iki 85 – 23,1 proc.
Dar 40,4 proc. gyventojų teigė, jog Seimo narių skaičius turėtų būti mažesnis nei 85.
Mažiausio Seimo narių skaičiaus (tai yra, mažiau nei 85) dažniau pageidavo 18-25 metų amžiaus bei vyresni nei 55 metų vyriškos lyties rajonų centrų ir kaimų gyventojai, kurių išsimokslinimas vidutinis.
Jūsų nuomone, ar reikėtų sumažinti Seimo narių skaičių? (proc.)
Taip iki 120 3,2
Taip iki 100 25,0
Taip iki 85 23,1
Taip, jis turėtų būti mažesnis nei 85 40,4
Ne, Seimo narių skaičiaus mažinti nereikia 4,4
Nežino/neatsakė 3,9
Iš viso: 100
Parlamentarus nori rinkti vienmandatėse
Bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausta taip pat atskleidė, kad Lietuvos rinkėjai savo atstovus į parlamentą norėtų rinkti vienmandatėse apygardose, kuriose balsuojama tiesiogiai už asmenis, o ne už partijos sudarytą sąrašą. Tokį norą išsakė 69,3 proc. apklaustų respondentų.
Kad parlamentarai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose dažniau pageidauja vidutinio ir vyresnio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo, vidutinių pajamų tyrimo dalyviai.
Rinkti Seimo narius vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal partijų sąrašus pageidautų tik 5,8 proc. respondentų, o 7,6 proc. nuomonės neturėjo arba į klausimą neatsakė.
Dar 17,3 proc. žmonių mano, jog Seimo rinkimų sistemą galėtų likti tokia, kokia yra – tai yra mišri. Esant mišriai rinkimų sistemai, pusė Seimo narių išrenkama vienmandatėse apygardose, už juos balsuojama asmeniškai, o kita pusė – vienoje daugiamandatėje apygardoje, kurioje parlamentarai renkami pagal partijų sąrašus, o rinkėjai gali šiek tiek keisti partijų sudaryto sąrašo kandidatų eiliškumą.
Iš viso Lietuvos Seime dirba 141 parlamentaras.
Kaip manote, ar Seimo narius reikėtų rinkti tik vienmandatėse apygardose(kai balsuojama už konkretų žmogų), tik daugiamandatėse (kai balsuojama už partiją reitinguojant jos pateiktą kandidatų sąrašą) ar palikti taip kaip yra – dalis Seimo renkama vienmandatėse, dalis- daugiamandatėje apygardoje (proc.)
Reikėtų rinkti tik vienmandatėse 69,3
Reikėtų palikti taip, kaip yra 17,3
Reikėtų rinkti tik daugiamandatėje 5,8
Nežino/ neatsakė 7,6
Iš viso: 100
L.Bielinis: ar Seimo narių bus 50, ar 100, kokybės tai nepridės
Politologas L. Bielinis, vertindamas apklausos rezultatus, teigia, jog išsakydami pageidavimą rinkti Seimo narius vienmandatėse apygardose, žmonės demonstruoja savo nepasitikėjimą politinėmis partijomis, o noras sumažinti Seimo narių skaičių atspindi negatyvų žmonių požiūrį į parlamentą ir parlamentarus apskritai.
„Mano galva, tokiu būdu perkeltine prasme rinkėjas demonstruoja nepasitikėjimą politinėmis partijomis. Po kiekvienų rinkimų yra labai daug rinkėjų nuogąstavimo, kad rinkimai partijų sąrašais neleidžia išrinkti to, ką jie norėtų, nes partijų sąrašų viršuje kelinti metai iš eilės yra tie patys politikai, nevyksta kaita ir panašiai“, - svarstė L. Bielinis.
Pasak jo, išnykti tokiai nuostatai nepadeda nė faktas, jog rinkėjai partijų sudarytus kandidatų sąrašus gali keisti į priekį iškeldami patikusius ir „nuleisdami“ nepatikusius politikus.
Tačiau kalbėdamas apie Seimo narių skaičiaus sumažinimą, L. Bielinis pabrėžė, jog didelio skirtumo, ar parlamentarų bus 50, ar 150, nėra, nes tai nėra Seimo darbo kokybės kriterijus. Pasak politologo, kokybė priklauso nuo išrenkamų žmonių profesionalumo, o ne nuo jų kiekio, tuo tarpu apie politikų profesionalumą galima spręsti tik tuomet, kai jų veikla yra stebima ir vertinama tam tikrą laiko tarpą.
„Aš nemanau, kad pakeitus Seimo narių skaičių galima pakeisti Seimo narių darbo kokybę. Seimo darbo kokybė kinta nuo į Seimą ateinančių žmonių profesionalumo ir gebėjimo daryti politinius sprendimus. Ar 50, ar 150 – nieko nereiškia, jei Seimo nariais išrenkami neprofesionalūs ir netinkantys žmonės. Bet žmonėms daug paprasčiau nuspręsti būtent šitaip, nes profesionalumo kriterijų Seimo nariui arba politikui kaip ir nėra. Tai sudėtingas dalykas, politiko gebėjimą būti tikru sprendėju žmonės pamatos per ilgą laiką“, - DELFI teigė L. Bielinis.
Jis sako manąs, kad siekis sumažinti Seimo narių kiekį kyla iš įsitikinimo, jog parlamentarai yra veltėdžiai, eikvojantys mokesčių mokėtojų pinigus. „Ta bendroji stereotipinė nuostata į Seimą yra labai negatyvi – esą tai nieko nedarantys, pinigus eikvojantys, nekultūringi žmonės. Taip nėra, bet ta nuostata yra tokia stipri, kad tada kyla poreikis, jog jų būtų mažiau“.
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ šių metų 2010 balandžio 22- 29 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Cituojant nuorodą į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA! Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.
Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 95 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1004 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.
Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.